Gaila man, Rokai, kad ji tavo motina
— Man nusispjaut, Rokai, kad ji tavo motina! Ji paniekino mano tėvą, kuris guli šaltoje žemėje! Ar tu girdi?! Aš šito netoleruosiu. Jei reikės, pati uždarysiu jai burną. Visiems laikams!
Jo veidas buvo baltas kaip staltiesė ant vaišių stalo. Jis stovėjo siauroje virtuvėlėje, prispaustas prie seno, dar močiutės laikus menančio bufeto, ir negalėjo patikėti tuo, ką girdi. Jo žmona Agnė, ta tylioji, švelnioji Agnė, kuri visada rasdavo taikų žodį, dabar stovėjo prieš jį kaip keršto deivė, ir jos žodžiai degino odą labiau negu garai nuo dar karšto sriubos puodo.
— Ką tu čia kalbi? Ar tu sveika? — sušnypštė jis, griebdamas ją už riešo. Jo pirštai įsirėžė į odą, bet ji net krūptelėjusi neatsitraukė. Tik pakėlė akis. Tose akyse, paprastai tokiose šiltose ir rudose kaip rudeniniai kaštonai, dabar žiojėjo bedugnė.
Vos prieš dešimt minučių jie sėdėjo čia pat, svetainėje, prie ilgo nublizginto stalo. Buvo pirmasis gedulingų pietų etapas — tik artimiausi giminaičiai, tik tylios kalbos ir tradiciniai patiekalai. Bet Danutė, jo mama, jau nuo pat ryto laido strėles. Iš pradžių tyliai: „Na, šermenų sriuba galėtų būti ir sodresnė…“ — numetė ji, žvelgdama į Agnės mamos Onutės virtą patiekalą. Paskui garsiau: „O tai kas čia per kekso gabalas? Onute, tu pirkai tą pyragą? Aišku, kepti pačiai, matyt, per sudėtinga…“ Agnė mačiau, kaip jos mama, ta maža, pavargusi moteris iš Kėdainių, rausdavo ir vis mažiau kėlė akis nuo lėkštės. Ji laikėsi. Jos vyras, Agnės tėvas, buvo palaidotas vos prieš aštuonias valandas.
O Rokas? Rokas sėdėjo ir kapojo tą pyragą šakute, dėdamasis nieko negirdįs. Jis netgi nusišypsojo, kai jo motina mostelėjo ranka: „Ai, tie provincijos žmonės, iš kur jie gali žinoti, kas yra geri Gedulo pietūs…“
Agnė laukė. Ji suko šakutę rankose ir laukė, kad jos vyras, tas vyras, kuris žadėjo būti su ja džiaugsme ir varge, pagaliau pakeltų galvą ir pasakytų: „Mama, užteks.“ Sulaužytų tą tradiciją, tą baimę, kuri jį kaustė visą gyvenimą. Bet Rokas tylėjo. Ir tada Danutė, jau gerokai įkaušusi nuo naminės trauktinės, išpylė paskutinį lašą.
— Tavo tėvas, Agnyte, irgi, matyt, ne šventasis buvo. Tokia tyli avis, o numirė nuo širdies. Turbūt gėrė slapta, tiesa? Ką čia slėpti, kaimo vyrai visi tokie. Gerai, kad nespėjo Onutei visų pinigų pragert, dar liko laidotuvėms…
Tai nebuvo klausimas. Tai buvo diagnozė. Ir kai ji tai pasakė, Rokas pasiekė ąsotį su gira ir įpylė mamai į taurę.
Agnė pakilo. Ne trenksmu. Tyliai. Tarsi vaiduoklis. Stalas nutilo. Ji paėmė savo lėkštę su nesuvalgytu maistu, pažvelgė tiesiai į Danutę ir ramiu, plieniniu balsu tarė:
— Mano tėvas, Danute, buvo šventesnis už jus.
Ir tada ji lėtai, labai lėtai apvertė lėkštę. Sriubos likučiai, mėsos gabaliukai, daržovės — viskas pasklido ant baltos, iškrakmolytos staltiesės, prie pat šeimininkės rankų. Danutė sustingo, jos veidas iš raudono virto purpuriniu, ji žioptelėjo orą, bet Agnė jau buvo pasisukusi. Ji pagriebė Roką už rankovės ir, nė žodžio netarusi, nusitempė jį į virtuvę.
Ir štai jie čia. Tarp riebaluotų keptuvių ir svogūnų lukštų kvapo.
— Ji pasakė, kad mano tėvas buvo girtuoklis, Rokai. Girdi? Ji pažemino jį tą dieną, kai jis guli po metru žemių. O tu? Tu jai įpylei giros! Tu, po velnių, esi mano vyras ar jos padlažys?!
Rokas pravėrė lūpas. Jo gerklė buvo sausa kaip pergamentas. Jis norėjo pasakyti, kad čia tik žodžiai, kad reikia būti aukščiau to, kad mama sena, pavargusi, kad reikia atsiprašyti ir grįžti prie stalo, kol dar ne visi svečiai išsiskirstė. Jis norėjo pasakyti tuos pačius žodžius, kuriuos visą gyvenimą girdėjo iš savo velionio tėvo, kuris irgi visada „būdavo aukščiau“ Danutės isterijų. Kol vieną dieną jo širdis neatlaikė.
Bet jis nieko nepasakė. Jis tik žiūrėjo į ją ir matė ne savo žmoną, o visiškai svetimą, išdidžią moterį, ant kurios palaidinukės rankovės tebebuvo įsispaudę jo pirštų ženklai. Ir staiga jis suprato, kad pralaimėjo. Jis jau buvo viską pralaimėjęs, kai tik prieš valandą nepasakė to pirmo „užteks“.
— Duodu tau paskutinį šansą, — ištarė Agnė. Jos balsas buvo toks pat šaltas kaip ką tik iš šulinio atneštas vanduo. — Dabar išeisi į svetainę ir pasakysi savo motinai, kad ji atsiprašytų. Čia ir dabar. Prie visų. Už mano tėvą.
— Agnė, ji niekada… — sušnabždėjo jis.
— Žinau. Bet tu paprašysi. Arba aš grįšiu ten pati. Ir patikėk, Rokai, aš nebeversiu lėkščių. Aš parodysiu jai tikrą „kaimo mergos“ įniršį, apie kokį ji skaito tik savo romanuose. Ir man bus visiškai tas pat, kuo tai baigsis. Aišku?
Ji paleido jo ranką. Jos žvilgsnis buvo nukreiptas į jo veidą, bet jis žiūrėjo pro ją, į tą virtuvės sieną, kur kabėjo jo mamos kolekcionuojami variniai samteliai. Tyla tęsėsi. Iš svetainės atsklido kimus Danutės verksmas — tikras spektaklis svečiams, o ne gailestis. „Matai, ką ji man padarė?! Mano staltiesė! Mano namai!“
Agnė laukė. Ji skaičiavo sekundes pagal jo padažnėjusį kvėpavimą. Ji matė, kaip gyslelė ant jo smilkinio tvinksi vis lėčiau, vis labiau pasiduodama. Jis rinkosi. Ne tarp jos ir motinos. Jis rinkosi tarp vyro ir amžino sūnaus. Ir jo kūnas, visa jo laikysena, tie sulinkę pečiai — jie jau seniai buvo pasirinkę.
— Aš negaliu, — ištarė jis pagaliau. Jis net nebandė apsimesti, kad jam gaila. Jis tiesiog pareiškė faktą. — Ji mano mama.
Agnė linktelėjo. Nė vienas raumuo jos veide nesuvirpėjo. Ji tiesiog pasiėmė nuo palangės savo telefono dėklą su rakteliais. Ne rankinės, jokių ten kosmetinių. Tik raktai.
— Gerai, — tarė ji.
Ir išėjo pro siaurą, girgždantį virtuvės durų tarpą. Jis girdėjo, kaip jos žingsniai, tylūs, bet tvirti, eina koridoriumi, kaip trinkteli rūbinės spintos durelės, kaip ji užsivelka tą juodą, gedulingą paltą, pirktą prieš dvi dienas Klaipėdos Akropolyje. Jis stovėjo vis dar ten pat, prikaustytas savo paties bejėgiškumo. Ir tik tada, kai lauko durys subildėjo stipriau, nes jas pagavo skersvėjis, jis krūptelėjo.
Ji važiavo jų automobiliu. Juodu, nuvažinėtu „Volvo“, kurį buvo pirkę kartu po pirmųjų vestuvių metinių, kai dar atrodė, kad visas pasaulis telpa jų dviejų delnuose. Vilniaus gatvės buvo tuščios, žibėjo balos, atspindinčios vėlyvo rudens žibintus. Ji nežiūrėjo į šonus. Jos galvoje sukosi ne prisiminimai, o loginės grandinės: dokumentai, darbo sutartys, bendra paskola. Ji nebegalvojo apie Roką kaip apie vyrą. Ji galvojo apie jį kaip apie problemą, kurią reikia kuo greičiau išspręsti.
Jų butas Senamiestyje, taip kruopščiai įrengtas, dvelkė tuštuma. Čia dar stovėjo jo batai, numesti prie slenksčio tą rytą, kai jie dar skubėjo į laidojimo biurą. Čia ant kavos staliuko gulėjo jo akiniai, kurių jis ieškojo. Ji nusimovė paltą. Ji neturėjo laiko ašaroms. Laikrodis rodė be dvidešimties dešimt.
Ji atidarė miegamojo spintą. Jo drabužiai — vienoje pusėje. Jos — kitoje. Ji griebė didžiulį, dar iš studentavimo laikų likusį lagaminą ir ėmė mesti į jį viską, ką tik galėjo pasiekti. Džinsai, megztiniai, darbui skirtos palaidinės. Ji neieškojo, gražu ar ne. Ji tiesiog rinko tai, kas jai priklausė. Kaip evakuacijos metu — tik būtiniausia. Ji negriebė jokių bendrų nuotraukų, jokių žvakių iš jų bendro romantiško savaitgalio Nidoje. Tai buvo ne jos istorija. Tai buvo miražas, kuris šiandien išsisklaidė.
Vonios kambarys. Šampūnas, kremai, jos dantų šepetėlis. Jo skutimosi peiliukai liko stiklinėje. Ji juos paėmė ir numerė į šiukšlių kibirą. Tai nebuvo kerštas. Tai buvo higiena. Ji pašalino paskutinius jo prisilietimo pėdsakus.
Kai lagaminas buvo pilnas, ji išsitiesė. Tada priėjo prie komodos. Apatiniame stalčiuje, po skarelėmis, buvo jos papuošalų dėžutė. Senas, medinis, močiutės dovanotas karstelis. Atsidariusi jį, ji ištraukė plonytę, vos įžiūrimą auksinę grandinėlę su kryželiu. Ją jai užmovė tėtis, kai jai sukako šešiolika. Jis tada pasakė: „Kad ir kas nutiktų, dukryte, niekada neleisk, kad kas nors sumintų tave.“ Ji suspaudė kryželį delne. Ji laikėsi jo žodžių. Galbūt net per daug tiesmukai.
Trisdešimt minučių. Tiek jam prireikė, kol atvažiavo taksi. Ji girdėjo, kaip laiptinėje atsidarė durys. Paskui skubrūs žingsniai, rakto žvangesys. Rokas įsiveržė į butą lyg į degančią trobą. Jo veidas buvo raudonas, akys pašėlusios. Jis sustojo pamačius ją prieškambaryje, apsirengusią, su lagaminu prie kojų.
— Ką tu darai?! — užriko jis. Jo balsas buvo isteriškas, visai ne toks, kokį ji prisiminė. — Dėl kelių žodžių? Dėl staltiesės? Tu griauni mūsų gyvenimą! Ji ten verkia, jai iškviesta greitoji! Tu ją iki infarkto nuvedei!
Agnė pakėlė akis. Ji žiūrėjo į jį ramiai, netgi pavargusiai.
— Gerai. O ką gi tu pasakei taksistui, kai važiavai? Kad tavo žmona išprotėjo? Kad tavo mama teisi? — paklausė ji.
— Aš pasakiau, kad tu esi nepagarbi! Aš sakiau, kad tavo tėvas būtų tavęs gėdijęsis! — išspjovė jis, apsvaigęs nuo baimės.
Kambaryje stojo mirtina tyla.
Ji atsitiesė visu ūgiu. Jis buvo aukštesnis, bet tą akimirką jis susitraukė. Nes ji jam nėrė tiesą tiesiai į akis.
— Mano tėvas, Rokai, šiandien buvo palaidotas. O tavo motina pavadino jį girtuokliu. Tu jai pritarei. Dabar tu sakai, kad jis būtų manęs gėdijęsis. Na, žinai ką? Jis mokėjo mylėti. Ko tu niekada neišmokai. Taip, jūsų šeimoje meilė — tai baimė. Bet aš čia neketinu likti.
Ji čiupo lagamino rankeną. Tas veiksmas jį pribloškė labiau nei bet koks riksmas. Jis metėsi prie durų, užstodamas jai kelią. Kvėpavimas buvo sunkus, tarsi jis būtų bėgęs maratoną.
— Neišeik! Maldauju! Ką aš darysiu be tavęs? Aš ją priversiu atsiprašyti! Nors ir rytoj! Aš viską sutvarkysiu!
Ji stabtelėjo. Jos veidas buvo vos per sprindį nuo jo. Jis pajuto silpną jos kvepalų kvapą, sumišusį su lauko šalčiu. Ji pakėlė ranką ir lėtai, labai lėtai atsegė jo pirštus, kurie buvo įsikibę į durų staktą.
— Ne, Rokai, — pasakė ji. — Nieko nesutvarkysi. Nes problema ne tavo motina. Problema — tu. Tu esi tuščias. Tu esi kiautas, kuriame gyvena tik jos balsas. Man tavęs gaila. Aš išeinu ne todėl, kad jos nekenčiu. Aš išeinu, nes nebenoriu miegoti šalia vyro, kuris manęs negerbia.
Ji pravėrė duris, prasisprausdama pro jį. Jis nesipriešino. Jėgos jį apleido. Jis stovėjo koridoriuje su ta pačia mina, su kuria stovėjo virtuvėje — suglumęs, su
- Останні
- Популярні
Новини по днях
1 серпня 2026
