Su nuolaida
Į prieglaudą įėjau su labai aiškiu planu. Tiesiog mažas pūkuotas kamuoliukas — rusvas, dryžas ar marmurinis. Toks, kad pasiėmus ant rankų, jis iškart imtų murkti ir temptų letenėlę prie veido. Kad Kauno Žaliakalnio daugiabutyje, trijų kambarių bute, vėl kažkas gyventų, ne tik aš.
Man penkiasdešimt penkeri. Po skyrybų keturios sienos staiga tapo pernelyg tylios. Vakarais įsijungdavau televizorių ne dėl naujienų. Tiesiog, kad negirdėčiau, kaip virtuvėje ritmiškai kapsi sugedęs čiaupas. Algis išsikraustė pas jauną buhalterę, palikęs mane, seną „Šilelio“ kavos puodelį ir krūvą neapmokėtų „General Financing“ sąskaitų, sumestų ant palangės.
„Tiesiog katė. Nieko ypatingo“, – tariau sau, traukdama sunkias prieglaudos duris. Viduje kvepėjo šlapiu maistu ir chloro tirpalu.
Savanorė aprodė kelis mažylius. Jie buvo tobuli: laipiojo vieni per kitus, čiuožė ant užpakalinių kojų, žaidė su nugraužtu batų raišteliu. Jie buvo tokie, kokius renkasi visi — žaismingi, švelnūs, sveiki. Jie atrodė kaip garantuota laimė.
Bet tada pamačiau jį.
Jis tupėjo pačiame giliausiame narvo kampe, susitraukęs į juodai baltą gniužulą. Viena ausis buvo keistai užsilenkusi, tarsi sulankstyta per pusę. Snukutis šiek tiek kreivas, o rausvas liežuvio galiukas, visiškai netelpantis burnoje, kybojo į šoną. Ant kaklo, ant plonos guminės juostelės, kabojo mažytė, kruopščiai surišta raudona peteliškė. Ji buvo vienintelė šventinė detalė šioje perkarusioje, pilkoje kompanijoje.
„Čia Pijus“, – tyliau tarė savanorė, sekdama mano žvilgsnį. „Jam dvylika.“
„Dvylika? Nemažai…“
„Taip. Jau du kartus jį buvo paėmę. Ir grąžino. Sakė, kad negražiai atrodo. Vaikus gąsdina. Serga. Per daug išlaidų. Kainą jam nustatėme simbolinę, nulinę. Mums svarbu, kad jis tiesiog numirtų namuose, o ne narve. Specialus pašaras, veterinaras…“
Pijus lėtai pakėlė galvą. Jo akys buvo didžiulės, gintarinės, su giliomis juodomis vyzdžių duobėmis. Jis nežiūrėjo maldaujamai. Jis žiūrėjo pavargusiu, vertinančiu žvilgsniu žmogaus, kurio jau antrą kartą neapgausi. Lyg sakytų: „Na, ir kiek laiko čia užtruksi? Aš seniai nustojau laukti“.
Norėjau nueiti prie sveikų, linksmų kačiukų. Tikrai norėjau. Bet stovėjau prieš tą kreivą snukutį ir galvojau apie tai, kaip po skyrybų pasikeitė draugių veidai. Jose tvenkėsi keistas gailesčio ir pasididžiavimo mišinys: jos dar turėjo vyrus, o aš buvau nurašyta. Nuo to laiko jaučiausi kaip prekė su gamykliniu broku, pamiršta „Akcijų“ lentynoje.
Pasilenkiau prie narvų. „Na, Mokytojau. Ir tave gyvenimas apdaužė, ar ne?“
Pijus neskubėdamas mirktelėjo. Tarsi patvirtindamas sutarties sąlygas, kurių niekas kitas nesupranta.
Parsivežiau jį mėlynu nešuliuku.
Tą patį vakarą duris atrakino mano brolis Darius. Jis atvyko be skambučio, kaip visada, su buteliu pigaus raudono vyno ir begale patarimų, kaip gyventi toliau. Pamatęs Pijų, jis sustojo vidury kambario ir nusijuokė.
„Pala… Aušra, tu juokauji? Tu specialiai išsirinkai tą, kuris buvo su nuolaida? Kur brokuotas? Pažiūrėk, jis net liežuvio nesusilaiko! Gal jam ir garantija jau pasibaigusi?“
Nuo jo balso mažame prieškambaryje pasidarė ankšta. Pijus lėtai išropojo iš narvelio, visiškai nekreipdamas dėmesio į svečią, ir užsiropštė ant palangės. Ten vis dar gulėjo Algio paliktos sąskaitos ir skyrybų dokumentų kopijos.
„Tave bent jau norėjo palikti gyvą, sese. O šitą šiukšlę antrą kartą neša į konteinerį! Kaip sakoma: už dyką ir actas saldus?“
Staiga Pijus apsisuko. Pažvelgė tiesiai į Darių, kilstelėjo tą savo pusiau nukarusį liežuvį ir… labai ramiai, demonstratyviai nusičiaudėjo. Tiesiai ant dokumento, kuriame juodu ant balto buvo parašyta „Santuokos nutraukimo pagrindai: abipusis sutarimas“. Paskui pradėjo plautis. Tarsi kambaryje nieko nebūtų, tik dulkės ir nevykėliai teisėjai.
Pirmoji savaitė su Pijumi buvo keista. Jis beveik nesirodė. Įsitaisęs už skalbimo mašinos, tūnodavo ten visą dieną, o naktį, kai užmigdavau, išeidavo palaižyti sauso maisto. Lėkštelė rytais būdavo tuščia, bet valgytojo taip ir nemačiau.
O paskui atėjo sekmadienis.
Sėdėjau virtuvėje, gėriau jau ataušusią ramunėlių arbatą ir verkiau. Be garso, kad net kaimynai už sienos negirdėtų. Pavargau būti stipri. Darbas nuotoliniu, draugės turi savo šeimas, o Dariaus ironija skaudina labiau, nei jis mano. Pajutau, kaip kažkas švelniai baksteli į basą koją. Pažvelgiau žemyn. Pijus.
Jis nesiūlė glaustytis. Jis įsmeigė į mane savo didžiules geltonas akis, palingavo galvą ir staiga švelniai, bet tvirtai įkando man į didįjį kojos pirštą.
„Ką tu…?!“
O jis paleido pirštą, užšoko ant kėdės šalia ir ėmė laižyti tą pačią vietą. Jo liežuvis buvo šiurkštus, kaip senas švitrinis popierius. Ir tada pagaliau sumurkė. Garsas buvo prikimęs, su keistu šnypštimu, tarsi sugedęs radijo imtuvas. Bet tai buvo pati gražiausia melodija, kokią buvau girdėjusi per visus šiuos ilgus mėnesius. Jis bandė mane taisyti. Vienintelis.
Praėjo mėnuo. Vieną vakarą Darius įsiveržė vėl, mojuodamas sąskaita iš veterinarijos klinikos.
„Šimtas aštuoniolika eurų?! Aušra, tu galvą pametei! Katinui, kuris tau atiduotas už dyką, tu perki brangiausią specialų pašarą inkstams ir darai echoskopiją?! Sodros išmoka — centai, iš ko tu gyveni?“
Tą akimirką tiesiog nebegalėjau tylėti. Pinigų buvo nedaug, Darius buvo teisus. Bet aš negalėjau leisti, kad ši kreiva, sena katė mirtų vien todėl, kad kažkas nusprendė, jog jis per prastas antram šansui.
„Aš pardaviau Algio vinilinių plokštelių kolekciją“, – ramiai atsakiau, berdama į puodelį pigiausios kavos. Rankos drebėjo, bet balsas buvo tvirtas. „Tą, kurią jis laikė mūsų rūsyje. Gavau pustrečio šimto. Vaistams, pašarui ir dar liko sąskaitoms. Bent jau šį mėnesį nereikės rinktis, ką išjungti: elektrą ar skalbimo mašiną“.
Darius sustingo. Jis puikiai žinojo, kaip man rūpėjo tos plokštelės. Juk jis pats man jas dovanojo, kai buvome studentai, seniai, prieš tris dešimtmečius.
„Tu… dėl šito katinėno? Dėl gyvulio, kuris jau stovi viena koja aname pasaulyje?“
„Žinai, Dariuk, gyvenime būna skirtingų parduotuvių. Vienur vitrinos blizga, viską reikia pirkti brangiai ir gražiai supakuotą. O kitur yra sandėliukas, kur prekės su nuolaida. Jos ten guli ilgai, jų niekas nenori, bet tai nereiškia, kad jos sugedusios. Kartais jos tiesiog laukia savo žmogaus. Ir tu klysti. Jis man ne už dyką. Jis man kainavo tą šimtą aštuoniolika eurų, šiandien — dar penkiasdešimt, ir kiekvieną naktį, kai jis murkia man į ausį, jis kainuoja man po truputį mano širdies. Meilė neturi nuolaidos, broli. Ją arba perki visą, iki paskutinio cento, arba net neik į turgų“.
Virtuvėje stojo tokia tyla, kad girdėjosi, kaip už sienos kaimynas spragsėjo televizoriaus pulteliu. Darius padėjo puodelį. Puodelis buvo su įskilimu, prieš metus išmestas Algio, bet Pijus gėrė vandenį tik iš jo.
Brolis nieko nepasakė. Apsimovė batus, užsimetė striukę ir išėjo, tyliai uždarydamas duris. Pijus, iš lėto užsiropštęs man ant kelių, buvo sunkus. Gal auga, o gal senatvė vis dėlto turi svorio.
Trečią valandą nakties su vibravo telefonas. Pamačiusi Dariaus numerį, krūptelėjau.
„Nešauk“, – išgirdau brolio balsą. Jame pirmą kartą per dvidešimt metų nebebuvo nei sarkazmo, nei pasipūtimo. Tik keistas nuovargis ir švelnumo užuomazgos. „Kauno „Akropolyje“ rytoj nuo ryto zooparduotuvėje visos inkstų pašarų pakuotės su 40 procentų nuolaida. Leisk savo Grafui ryti sveikatai. Ir… atleisk. Kartais mes per kvaili, kad suprastume paprastą dalyką: ne tu pirkai katę. Tai jis tave pasirinko. Pinigų neprašyk, nes neduosiu, bet pavėžėt į kliniką galiu, jei reikia. Tik pasakyk kada. Ir… atrodo, kad tas tavo baronas mane perauklėjo greičiau nei tu per visą gyvenimą. Tegul gyvuoja jūsų brokuotas pulkas“.
Padėjau ragelį. Pijus gulėjo ant mano krūtinės, ritmingai kildamas pagal mano kvėpavimą. Per dvylika metų jis buvo grąžintas, išmestas, nurašytas kaip bevertis. Bet šią naktį jis miegojo sapną, kurio, esu tikra, laukė visą savo katinišką gyvenimą. Sapną, kuriame jis nebuvo prekė su nuolaida.
Atsikėliau į virtuvę atsigerti vandens. Einant pro palangę, žvilgtelėjau į tą pačią popierių krūvą. Pijus vėl miegojo ant jų, susirangęs į kamuoliuką, savo juodai baltu kailiu galutinai uždengęs išblukusį žodį „Nutraukimo“. Palikau jį ten.
Tegul miega. Nes kai kurių daiktų garantija galioja net ir tada, kai visi terminai seniai pasibaigę.
- Останні
- Популярні
Новини по днях
6 серпня 2026
